MUZIEJININKAS-ISTORIKAS DR. DAINIUS ELERTAS: „EKSPONATAI NUKRENTA IŠ ORO, IŠPLAUNAMI JŪROS, RANDAMI PALĖPĖSE...“

Lietuvos jūrų muziejus, tęsdamas skaitytojų itin vertinamą atsiminimų seriją, parengė ir išleido leidinį „Nemuno žmonės 1918–1945 m.: laivai ir skaičiai, laiškai ir liudijimai“. Prie jos daugiau nei dvejus metus darbavosi istorikas dr. Dainius Elertas, parengęs jau ketvirtąją istorinių atsiminimų serijos knygą. Šios knygos remiasi muziejaus fonduose esančiais archyviniais dokumentais: atsiminimais, rankraščiais, laiškais, dienoraščiais. Publikacijas papildo ir kitų muziejų ar privačių rinkinių medžiaga.
 
Praūžus Vilniaus knygų mugei, pakvietėme dr. Dainių Elertą pokalbiui – apie istoriją ir jos paieškas, kūrybą, artimiausius planus ir, žinoma – apie Nemuno žmones.

– Laba diena, Dainiau, kaip save pristatytumėte?
– Jeigu rimtai – istoriku, Prūsijos ir Vokiečių ordino valstybės visuomenės tyrinėtoju bei Klaipėdos krašto paveldo žinovu. Mažiau rimtai – praeities mozaikos dėliotoju.

– Kuo svajojote tapti? Kuo labiausiai domėjotės paauglystėje?
– Vaikystėje svajojau išlaisvinti kraštą nuo sovietijos. Maniau, kad tai įmanoma padaryti suburiant nedidelę organizuotą grupę. Vėliau įsitikinau – taip įveikti sovietų sistemą būtų sunku, bet galima ją ardyti palaipsniui. Domėjausi daugeliu dalykų. Augau įdomioje aplinkoje: dramos teatro, kraštotyros muziejaus, profesionalių kulinarų. Turėjau galimybę ragauti dailės, astronomijos, kraštotyros, archeologijos ir filosofijos. Anksti patyriau kelionėse nuotykių ir sukaupiau neįprastų potyrių – nešiau kontrabandą iš uosto, basčiausi krovininiais traukiniais, badavau paklydęs kalnuose, bėgau nuo tuometinės milicijos ir banditų, su žvejais leidausi į marias ir valtimi jūron, vaikščiojau ledu mariose ir ledų sangrūdomis pajūryje. Sutikau neįprastų žmonių, klausiausi keistų pasakojimų.

APIE DARBĄ MUZIEJUJE IR JAME GIMUSIAS ISTORIJAS

– Kaip prasidėjo Jūsų kelionė Lietuvos jūrų muziejuje?
– Tuo metu vadinamąjį Klaipėdos jūrų muziejų pamačiau vos įkūrus. 
Didžiausią įspūdį padarė nedidelis krokodiliukas terariume akvariumo užkaboriuose. Jis gulėjo ramus ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Todėl pradėjau abejoti, ar tai nėra iškamša. Lydėjęs ir viską rodęs muziejaus pirmasis direktorius Aloyzas Každailis nusprendė, kad būtina išsklaidyti abejones. Iš pradžių muziejaus vadovas pabandė krokodilą pajudinti tam skirta lazdele. Roplys parodė begalinį abejingumą ir nesijudino iš vietos. Įsijautęs direktorius netikėtai kyštelėjo ranką link kūno. Krokodilas žaibiškai pasisuko ir kando. Visų laimei – miklus vadovas laiku spėjo ištraukti ranką, bet su kraujuojančia žaizda. Dabar roplys išsižiojęs rodė savo dantis. Na, o Aloyzui Každailiui teko skubiai dezinfekuoti ir sutvarstyti galūnę. Šis smulkus įvykis įsirėžė į atmintį. 

Į muziejų atėjau dirbti jau nepriklausomoje Lietuvoje – turbūt 1993 m. Mano pirmoji darbo diena prasidėjo pažintimi su tarnybiniu šunimi Aru. Tai buvo didžiulis, nirtaus būdo vokiečių aviganis. Jo būdoje buvo laikomas raktas nuo Etnografinės pajūrio žvejo sodybos. Mano tuometinis vadovas Romaldas Adomavičius pasiūlė pasiimti iš būdos tą raktą ir padirbėti tvarkant ekspozicijos vitrinas. Kelias valandas bandžiau įtikinti Arą, kad galbūt ranka man dar pravers... Ir ką gi, raktą pavyko paimti ir padėti atgal. O tvarkyti vitrinas baigiau jau kitą dieną.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 
– Kiekviena diena pasiūlo ką nors naujo ir kartu atkartoja įprastus veiksmus. Dabar mano darbas labiau susijęs su protinės veiklos ir vaizduotės derinimu, o kartais tiesiog fiziniais veiksmais. Kitiems turbūt tai atrodo keistokai: sunku suprasti, kaip mąstymas, tam tikrų schemų braižymas, neįprastų knygų, dokumentų ar vaizdų ieškojimas, pokalbiai su dizaineriais ar kitais istorikais, žvejais, jūreiviais, antikvaro ir kitų sričių specialistais virsta parodomis, ekspozicijomis, straipsniais, knygomis. 
Na, o rytas muziejuje prasideda šimtmetį skaičiuojančio rankinio malūnėlio peiliukų traiškomų skrudintų pupelių traškesiu ir kvapnios kavos puodeliu, pokalbiu su bičiuliu kolega apie reikalus ir ne tik.

– Kuri istorinė asmenybė Jus įkvepia?
– Nemanau, kad reikėtų ieškoti įkvėpimo kitur. Jis kyla iš vidaus. Tačiau, jei noriu įsivertinti galimybių ribas – dairausi į Johannes Voigt, Johann Karl Sembritzki, Stephen Christopher Rowell ir Grzegorz Błaszczyk.

– Galbūt turite mėgstamiausią Muziejaus eksponatą ar su juo susijusią istoriją? Turbūt jų sukaupęs esate ne vieną.
– Eksponatai nukrenta iš oro, išplaunami jūros, iškasami iš žemės, randami palėpėse, perduodami, atnešami ar įsigyjami. Patekimą į muziejų dažnai lydi koks nors nutikimas. 
Jaunystėje dirbau Klaipėdos paminklų restauravimo ir konservavimo instituto Archeologų grupėje. Archeologas Raimondas Sprainaitis tvarkė kasinėjimų radinius. Tarp jų buvo ir puikiai išlikusi kaolino (baltojo molio) olandiška pypkutė. Archeologas išsitraukė iš pakelio cigaretę ir perlaužė ją. Išbėręs tabaką – prikimšo rastąją pypkutę. Man stebint įdėjo į dėžutę ir pareiškė, kad kada nors koks nors muziejininkas aptikęs pasijuoks.

– Raimondas susirgo sunkia liga ir mirė man jau dirbant Klaipėdos jūrų muziejuje. Čia po kelių dešimtmečių fotografavimui teko parengti archeologijos rinkinio eksponatus. Tarp jų buvo į mikalentinį popierių suvyniota balta XVII–XVIII a. olandiška pypkutė. Fotografas Alfonsas atkreipė dėmesį, kad ji prikimšta tabaku. Tada atsiminiau velionio Raimondo Sprainaičio pokštą. Inventorinis numeris patvirtino, kad tai būtent ta pati pypkė. Todėl nieko nelaukę nusprendėme pagerbti bičiulio atminimą. Pasikvietėme jį pažinojusį dar vieną kolegą – Romą Adomavičių vyresnįjį. Kabinete užsidegėme pypkutę ir trise surūkėme ją. Pasenęs tabakas nebuvo labai aromatingas, bet mes smagiai pasijuokėme, prisiminėme, pasikalbėjome. Manau, bičiulis Anapilyje galėjo pasidžiaugti tabako dūmu ir pasilepinti mūsų dėmesiu. Na, o nufotografuotas eksponatas vėl sugrąžintas saugyklon.

– Kokius šaltinius Jums apskritai yra tyrinėti įdomiausia?
– Man įdomiausia tyrinėti tam tikrus praeities reiškinius ir procesus. Pastarajame dešimtmetyje didesnį dėmesį patraukė XV–XVI a. Prūsijos visuomenės ir ūkio sąveika. Teko ieškoti ir rinkti platesnius bei tikslesnius duomenis teikiančius šaltinius. Karo šauktinių, mokesčių mokėtojų sąrašai atspindi daugelį aspektų. Ypač pritrenkia po 1506 m. tokiuose dokumentuose suteikiama galimybė stebėti pasirinkto miesto, miestelio, kaimo, vietovės, regiono konkrečių gyventojų – šeimų – giminių gyvenimo kontūrą. Iš užmaršties rūko iškyla tikrai gyvenusių žmonių, bendruomenių, visuomenės vaizdas. Dar labiau nustebina tarp jų rasti duomenys apie artimuosius. Suvoki, kad net po šimtmečių už sausų lakoniškų įrašų gali atpažinti konkrečius asmenis. Vynioti ne legendinio, o tikrai vykusio gyvenimo gijas.  

APIE MUZIEJAUS LEIDINIUS

– Lietuvos jūrų muziejus jau yra išleidęs ne vieną atsiminimų serijos leidinį („Mano miestas Klaipėda“ ir kt.). Kaip gimė mintis leisti tokio tipo leidinius?
– Mintis rutuliojosi vykdant kitokius darbus. Muziejaus vadovybei norėjosi rengti leidinius, remiantis išskirtinai muziejaus rinkinių pagrindu. Tačiau turima medžiaga apribotos temos būtų greitai išsemtos. Džiugu, kad nueita bendresniu – muziejaus misiją atspindinčių leidinių rengimo – keliu. Taip radosi atskirus rinkinius ar temas reprezentuojantys katalogai ir atsiminimų, laiškų, liudijimų, dokumentų, publikacijų knygos. Yra minčių išplėsti muziejui aktualių tyrimų darbų leidybą. 
Vadinamąją „atsiminimų“ seriją pradėjo R. Adomavičius vyresnysis, į lietuvių kalbą išvertęs Bruno le Coutre atsiminimus apie senąją Klaipėdą. 
Knyga tapo vienu pagrindinių tokių tekstų gidams ir istorija besidomintiems miestiečiams. 

– Naujausias Jūsų rengtas leidinys – „Nemuno žmonės 1918–1945 m. Laivai ir skaičiai, laiškai ir liudijimai“. Jo pagrindu tapo muziejuje saugoma Romano Vilčinsko-Vilko XX a. pirmosios pusės Nemuno laivų žinynas bei susirašinėjimo su tarpukario upeiviais medžiaga. Prie šios knygos dirbote ilgiau nei dvejus metus. 
Kodėl pasirinkote dirbti su šia medžiaga, kas paskatino pasirinkti šią – Nemuno žmonių, laivybos Nemune – temą?
– Mieliau būčiau parašęs knygelę apie XVI a. gyvenimą LDK vidaus vandenyse. Tačiau muziejaus vadovybė kreipė prie muziejaus rinkiniuose saugomos medžiagos. Rastas šioks toks kompromisas. Nemuno laivų žinynas – vertingas veikalas, bet nėra lengvai skaitomas ir įdomesnis tik specialistams. Susirašinėjimas su senaisiais upeiviais yra gyvesnis, suprantamesnis platesniam skaitytojų ratui, bet jam reikalinga suteikti kontekstą. Todėl nusprendžiau surinkti amžininkų tiesioginių liudijimų pluoštą ir pasiūlyti du knygos skaitymo būdus. Laivybos istorijos specialistai kviečiami skaityti iš eilės, o visi besidomintys ir mažiau pažįstami – pradėti nuo paskutinės liudijimų dalies  –  susirašinėjimo  –  ir tik po to imtis laivų žinyno.

– Kuo ši knyga ypatinga, išskirtinė?
– Turbūt tuo, kad vienoje knygoje dar neskambėjo tiek daug upeivių ir Nemunu keliavusiųjų balsų. Po jos upę ir paupius matysite kitaip. Rasite virusio gyvenimo ženklų ir galbūt išvysite neišsipildžiusios ateities vizijas. 

– Kaip atrodė leidinio rengimo eiga? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kas Jums pačiam buvo įdomiausia?
– Šios knygos medžiaga pati diktavo darbo eigą. Susirašinėjimą reikėjo sutvarkyti: nustatyti eiliškumą, iššifruoti rankraščius, identifikuoti kai kuriuos autorius ir pan. Turimas Romando Vilčinsko-Vilko parengto Nemuno laivų žinyno kopijas sulyginti tarpusavyje ir parinkti išsamiausią. Lygiagrečiai ieškojau amžininkų liudijimų, kurie parodytų upeivių kasdienybės raidą ir įvairovę, didžiųjų istorinių lūžių įtaką, taip pat ir vaizdinės medžiagos – senųjų fotografijų, atvirukų, piešinių. Matome iš surinktų smulkių detalių sukomponuotą praeities mozaiką. Pirmasis bei pagrindinis iššūkis, lydėjęs nuo pradžios iki galo – padaryti ją gyvesnę, suprantamesnę šiandienos skaitytojui, išvengti vienpusio, nutolusio nuo praeities realybės, vaizdinio ir padėti atrasti kitokią istoriją. Man netikėta buvo aptikti mūsų laivybos pėdsakus Pirmojo  ir Antrojo pasaulinių karų įvykiuose. Nemuno baidokais gabenami kaliniai ar ratinio Nemuno garlaivio plaukiojimas jūroje minų laukais, persekiojant aviacijai bei povandeniniams laivams – menkai prisimenami, bet verti kinematografų akies, epizodai.

– Kuo šio leidinio tema aktuali ir svarbi šių laikų žmogui, visuomenei, Lietuvai?
– Knyga primena ir žadina didelės daugialypės Lietuvos gyventojų grupės atmintį. Kartu kviečia įvertinti laiko tėkmės ženklus, apmąstyti, kas negrįžtamai pražuvo ir kas galėtų būti prikelta jau kitu – šiuolaikišku pavidalu. Upių naudojimas kuria terpę, kuri išsiskiria savitais įgūdžiais, kultūra ir mąstysena. Ar to reikia dabarties Lietuvai? Tai yra klausimas kiekvienam – likęs už knygos teksto.

APIE NAUJAUSIUS PLANUS

– Dainiau, rengiate ne tik leidinius, bet ir muziejaus ekspozicijas, parodas. Pasidalinkite su skaitytojais artimiausiais planais – ko naujo galime tikėtis ir laukti? 
– Taip jau susiklostė, kad teko kurti daugumos dabar veikiančių Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijų ir ne vienos parodos turinio koncepcijas. 
Ekspozicinis darbas primena knygų leidybą. Jame kažkas lieka už kampo – kartais turinio, kartais dizaino, kartais atskirų detalių ar sprendinių kūrėjai. Todėl ne visada paprasta išskirti kiekvieno autorinę dalį: idėja, medžiaga, forma, išpildymas ne vienodai reikšmingi. Kiekvieną kartą vis kitaip galutinį pavidalą paveikia skirtingas jų santykis. 
Netrukus vėl laukia kelionė neįprasta tema. Šį kartą – 1809–1939 m. paplūdimio poilsiautojų kasdienybės link. Joje vėl lydės skirtingi kūrėjai. Galiausiai tai virs paroda „Poilsis prie jūros“ muziejuje, o vėliau ji keliaus  ir į kitus miestus.
Ekspozicijos ir parodos primena laikinumą – baigiasi išardymu, o knygos ir tekstai gyvena toliau.  Šiemet bandysiu tęsti pradėtus XVI a. tyrinėjimus, išsiaiškinti, kuo skyrėsi Kuršių nerijos pietinės dalies bendruomenės nuo šiaurinės. 

JŪSŲ REKOMENDACIJŲ TREJETUKAS

– Dainiau, kokią knygą, filmą, muzikos kūrinį rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?
– Banalybė gali padėti atsispirti ir šoktelėti virš smulkmenų.  Todėl kviečiu pasiklausyti klasikos – lietuvio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“, prancūzo Achille-Claude Debussy „Mergaitė lino spalvos plaukais“, klaipėdiečio Johan Daniel Berlin „Clarinet“ simfonijos D Major. 
Lietui lyjant vakarus leiskite gurkšnojant mėgstamą gėrimą, skaitant ar klausant įgarsinto Baltasar Gracian „Kasdieninio orakulo ir išminties meno“, įsitikinant, kad nieko nauja po saule nėra ir nebebus. 
Tada imkitės Homero skaitymo balsu – nes ten sudėti mūsų laiko nevertų feisbuko, žiniasklaidos žinučių pirmtakai bei viskas, ko reikia europiečiui. 

Žiemą raginu su artimaisiais pasinerti į Ciro Alfonso Guerra „Gyvatės apkabinimo“, Jim Jarmusch „Mirusio žmogaus“, Wim Wenders „Dangaus virš Berlyno“ vaizdyną. Jei viso to dar nebandėte – išdrįskite, stebėkite savo sielos virpesius, sekite paskui nuojautą ir Jūsų asmeninė odisėja prasidės... 

Kalbino: Deimantė Abraitytė, Simona Mikalkevičiūtė.
Nuotraukos: Alfonsas Mažūnas, Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys.