PRISIJUNK PRIE LAUROS IŠŠŪKIO!
Pavasariui prasidėjus, kai visi laukia pirmųjų žiedų ir išsiilgtos saulės, Lietuvos jūrų muziejuje laukiame pirmųjų ruoniukų. Apie ruoniukus-pamestinukus, meilę gamtai ir tai, ką turėtume žinoti apie ruonius ir, kaip kiekvienas galime jiems padėti – pokalbis su Lietuvos jūrų muziejaus vyriausiąja biologe Laura Lupeikaite.
– Pradėkime nuo pradžių, kas tu esi?
– Esu Laura Lupeikaitė. Pirmiausia esu gamtos ir gyvūnų mylėtoja. Lietuvos jūrų muziejuje einu vyriausiosios biologės pareigas, o taip pat studijuoju doktorantūrą ekologijos ir aplinkotyros kryptyje.
– Kaip prasidėjo tavo kelionė Lietuvos jūrų muziejuje?
– Savo kelią Lietuvos jūrų muziejuje pradėjau kaip savanorė. Tuo metu studijavau Klaipėdos universitete, ir vienas iš mano studijų dalykų buvo Dirbtinių ekosistemų ekologija. Kartu su dėstytoja atvykome į Lietuvos jūrų muziejų dėl praktikos, o tuomet išgirdau darbo pasiūlymą biologo-gyvūnų treneriaus pozicijai. Siekiantiems šio darbo, pirmiausia privaloma buvo savanorystė. Pamaniau, kad tikrai norėčiau pamėginti – taip ir prasidėjo mano kelias Lietuvos jūrų muziejuje. Gyvūnai užbūrė, komandoje pritapau, labai džiaugiausi pradėjusi dirbti išsvajotoje pozicijoje, o, laikui bėgant, pareigos pasikeitė į tas, kurias einu dabar – vyr. biologės. Taigi muziejuje dirbu jau beveik dešimtmetį.
– Kaip atrodo tavo darbo diena?
– Kol dirbau biologe-gyvūnų trenere, visą dieną praleisdavau su gyvūnais. Dabar tiesioginio kontakto su jais turiu mažiau, tačiau darbas kiek įvairesnis, ir apibūdinti, kaip atrodo eilinė darbo diena – sudėtinga, dažniausiai jos skiriasi viena nuo kitos.
Veiklos ir užduotys dažnai priklauso ir nuo metų laikotarpio. Pavyzdžiui, šiuo metu didelę savo darbo laiko dalį skiriu muziejuje atliekamam tyrimui, kuriame palydoviniais siųstuvais sekame reabilituotus ruoniukus, siekiant įvertinti jų išgyvenamumą ir adaptaciją jūroje. Tuomet rezultatus pristatome įvariose tarptautinėse ir vietinėse mokslinėse konferencijose, rengiame mokslinius straipsnius.
Kovo mėnesį, kai prasideda naujas nusilpusių ruoniukų ,,sezonas“, padedu organizuoti jų atgabenimą, renku ir archyvuoju informaciją, padedu kolegoms veterinarams.
Taip pat prisidedu prie muziejaus gyvūnams skirtų aplinkos praturtinimo ir protinio bei fizinio stimuliavimo programų kūrimo ir įgyveninimo. Turiu ir taip vadinamo „popierinio“ darbo. Taigi, užduotys yra tikrai labai įvairios, bet, iš esmės, viskas sukasi aplink gamtą ir gyvūnus – tai, kas man labiausiai patinka.
– Esame Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centre. Gal gali trumpai papasakoti, kas tai per vieta, ir, kuo ji tokia svarbi?
– Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro pagrindinės veiklos kryptys yra jūrinių žinduolių ir paukščių reabilitavimas bei paleidimas atgal į gamtą, o taip pat pagalbos ekologinės nelaimės metu organizavimas, pavyzdžiui, naftai išsiliejus jūroje. Ir – edukacija, moksliniai tyrimai ir ruonių stebėjimas. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje nusilpusiems, sergantiems jūriniams žinduoliams ir paukščiams suteikiama pagalba. Jūriniai gyvūnai muziejuje reabilituojami nuo 1987 metų, tačiau anksčiau tai buvo atliekama itin sudėtingomis sąlygomis. Naujos patalpos palengvina darbą kolegoms, yra palankesnės gyvūnų gerovei.
Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras – labai svarbi vieta ir edukacijai. Čia lankytojai savaiminio pažinimo ekspozicijoje ,,Keičiuosi aš, keičiasi jūra“ supažindinami su aplinkosauginėmis problemomis, skatinami tvariau mąstyti bei gyventi. Manau, kad tai labai svarbi misija!
– Kuo ypatinga pavasario pradžia Lietuvos jūrų muziejui, ir kaip biologų darbo diena atrodo tada?
– Pavasario pradžioje Baltijos jūroje pilkieji ruoniai veda jauniklius, ir mūsų pakrantėje jie dažnai randami nusilpę ir negebantys savimi pasirūpinti. Tokie ruoniukai atkeliauja į Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centrą. Nuo kovo jų skaičius pradeda sparčiai augti, kartais per dieną jų atkeliauja net po kelis. Būna, kad skambučio apie rastą ruonį sulaukiame ir vėlai vakare, bet visada reaguojame. Priimti ruoniukus ir tinkamai jais pasirūpinti yra nemenkas iššūkis – mažylius maitinti reikia dieną naktį. Taigi pavasaris mums yra įtemptas laikas, ypatingai – tiems, kurie prižiūri ruoniukus.
– Papasakok plačiau: ką vadiname „ruoniukais-pamestinukais“ ir, kodėl jie pasimeta?
– Ruoniai-pamestinukai tai – ruonių vedimo laikotarpiu į mūsų pakrantes patekę silpni, sergantys ruonių jaunikliai. Įprastai, ruoniukus pienu maitina jų motinos, tačiau kartais, dėl tam tikrų aplinkybių, jie į vandenį patenka per anksti, dar nepriaugę pakankamai riebalinio sluoksnio. Tokie mažyliai savarankiškai išgyventi būna dar nepasiruošę, tad, srovių nešami, atkeliauja į mūsų pakrantes jau visiškai išsekę.
– Ar visada turime skubėti gelbėti ruonį, pamatę jį Baltijos jūros pakrantėje?
– Gelbėti ruoniuko nereikėtų skubėti, jei jis matomas vandenyje, kiek nutolęs nuo kranto. Tačiau, jei aptikote ruoniuką paplūdymyje, gulintį ir nesistengiantį nuo jūsų pasprukti – ruoniukui jau greičiausiai reikia pagalbos. Tokiu atveju siūlytume skambinti 112, o jie jau susisieks su mumis.
– Kaip manai, ką kiekvienas turėtume žinoti apie ruonius?
– Turbūt, kiekvienas turėtų žinoti, kad Baltijos jūroje gyvena trys ruonių rūšys, ir visos jos yra saugomos. Beveik visi į reabilitaciją patenkantys – yra pilkieji ruoniai. Dar visai neseniai, prieš kelis dešimtmečius, pilkieji ruoniai buvo arti išnykimo ribos – Baltijoje buvo likę vos trys tūkstančiai individų. Įvedus medžioklės ir kitus ribojimus, šis skaičius pradėjo augti, ir dabar turime apie 40 tūkstančių individų populiaciją – džiugu!
Taip pat, manau, svarbu žinoti ir tai, kad ruoniai mūsų krantuose negyvena – jie renkasi akmenuotas pakrantes arba atokesnes saleles, kur mažiau žmonių.
– Ar tam, kad padėtume Baltijos jūros gyvūnams, ruoniukams, turime tapti biologais, mokslininkais? O galbūt, yra kažkas, ką galime padaryti kiekvienas?
– Manau, kad Baltijos jūros gyvūnams gali padėti kiekvienas, tam tikrai nebūtina būti nei biologu, nei mokslininku. Viena iš nusilpusių ruoniukų skaičiaus didėjimo priežasčių yra klimato kaita, todėl kiekvieno žmogaus tvaresni sprendimai – atsakingas vartojimas, rūšiavimas, daugkartinių talpų naudojimas, kiti paprasti žingsneliai – gali prisidėti prie gamtos apsaugos.
Šiuo metu pasaulyje gyvena virš 8 milijardų žmonių. Įsivaizduokite, kad jie visi nusiperka po kavos puodelį vienkartinėje pakuotėje – turime 8 milijardus išmetamų puodelių. Tai yra didžiulis skaičius! O jei jie visi elgiasi tvariau ir turi savo asmeninį, daugkartinį puodelį? Manau, kad mažais žingsniukais, bet visi kartu, galime daryti didelę įtaką gamtai.
– Kokį iššūkį norėtum mesti visiems mylintiems Baltijos jūrą?
– Visiems, kurie myli Baltijos jūrą, siūlau priimti iššūkį: kaskart, aplankius Baltiją, mūsų paplūdimius, neišeiti tuščiomis – paimti su savimi bent po kelias šiukšleles – tinklo likutį, nuorūką, plastiko gabaliuką. Tą patį galime daryti ir prie kitų vandens telkinių – upių, ežerų, tvenkinių. Net mažos šiukšlės – svarbu, tad nelikime abejingi, gelbėkime gamtą nuo mūsų šiukšlių.
Tekstas: Jolanta Intejeva
Nuotraukos: Alfonsas Mažūnas