„PINGVINAS LITUANICUS, ARBA LIETUVIŠKO PINGVINO ISTORIJA“: KAIP GIMĖ KNYGA

Balandžio 25-ąją Lietuvos jūrų muziejuje gyvenantys pingvinai švenčia Pasaulinę pingvinų dieną. Ši diena drąsiai galėtų atsidurti ir tarp Lietuvos valstybinių švenčių, juk tokių – Pingvinas lituanicus rūšies – pingvinų nerasite daugiau niekur kitur!
Apie lietuviškuosios pingvinus ir tai, kaip gimė jų įkvėpta knyga – pokalbis su „Pingvinas lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ knygos kūrėjais: muziejininku-biologu ir knygos autoriumi Pavel Kulikov, iliustratore Viktorija Ežiukas ir dailininke Inga Dagile.

– Pavel, esi biologas, pagarsėjęs kaip tikras pingvinų draugas, kaip ir nuo ko prasidėjo tavo pingviniškoji istorija? Ar vaikystėje svajojai, kad dirbsi su pingvinais ir rašysi knygas?
– Nesvajojau dirbti su pingvinais ir tuo labiau – rašyti knygas. Dirbti su gyvūnais ar su gamta susijusius darbus – taip, bet, kad tai bus pingvinai – negalėjau įsivaizduoti! Pirmą kartą juos pamačiau, kai su klase atvažiavome į Jūrų muziejų, vėliau – jau būdamas studentas.
O pingviniškasis gyvenimo etapas prasidėjo atėjus dirbti į muziejų: iš pradžių savanoriu, o vėliau jau biologu, prižiūrinčiu gyvūnus, „draugu“, „netikru tėčiu“. Už tai galiu dėkoti likimui, bet labiausiai – mano kolegoms ir gyvūnams, kurie man yra tarsi antroji šeima.

– „Pingvinas lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ – knyga, nominuota konkursui „Geriausia 2023 metų knyga vaikams“. Kaip pats apibūdintum knygos žanrą? Kam ji yra skirta – kokiai auditorijai?
– Knygos žanrą pavadinčiau adaptuotu gyvenimo scenarijumi. „Pingvinas lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ – yra tikras Lietuvos jūrų muziejaus pingvinų gyvenimas su tikrais įvykiais ir nuotykiais, o tekstas –  realių nutikimų adaptuotas scenarijus. Tik reikėjo atskiriems epizodams ar charakteriams surasti bendrą temą. Šiuo atveju tai – lietuviškumas.
Kalbant apie auditoriją, kryptis buvo į vaikus, nors aš labiau ją vertinčiau kaip šeimos knygą. Iš patirties žinau, kad pasakojimai ir nutikimai, kurie aprašyti knygoje, kelia susidomėjimą ir šypsenas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

– Ar rašydamas įsivaizdavai savo skaitytoją?
– Rašydamas dažnai prisimindavau savo vaikystės įspūdžius iš apsilankymo zoologijos sode, o taip pat – savo vaikų įspūdžius lankantis Jūrų muziejuje. Vaikui pasaulio pažinimas tik įsibėgėja, jam – viskas įdomu! Tai, kas mums – suaugusiems – gali atrodyti nereikšminga smulkmena, jiems gali tapti ilgalaikiu prisiminimu. Kai gyvūną suasmenini, pavadini jį vardu, papasakoji jo istoriją, palygini su žmogumi, pateiki išskirtinių bruožų – jis ir tampa išskirtinis, tokiu būdu labiau patraukdamas dėmesį.
Tačiau kai kurios knygoje aprašytos situacijos nėra visai „vaikiškos“, todėl atsiranda darbo ir tėvams – paaiškinti, padėti suprasti.

– Ar tai pirmoji tavo patirtis, kuriant tekstą, rašant knygą?
– Esu sukūręs kelias trumpas pasakas savo vaikams ir žmonai. Pasaką žmonai net įgarsinau. Tačiau negalėčiau tai pavadinti reikšminga patirtimi. Prisipažinsiu, nelaikau savęs rašytoju, labiau – „scenaristu“, kuris turėjo ką papasakoti. Matyt, reikia parašyti daugiau knygų! Panašiai man buvo su kraujo donoryste – nedrįsau savęs vadinti kraujo donoru, kol nesuaukojau kibiro kraujo! Taigi kol kas esu donoras, bet dar ne rašytojas.

– Tai gal artimiausioje ateityje galime tikėtis sulaukti naujų knygų?
– Knygai reikia gerų istorijų ir nutikimų, o kurti netikrų aš nenoriu. Gal dėl to „Pingvinas lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ ir yra tokia žavinga – ji nėra prasimanyta, joje jaučiasi tikrumas. Taigi, mano, kaip rašytojo, tolimesni planai kol kas yra labiau lentynos gyventojai – laukia kol nuo jų nupūsiu dulkes ir įgyvendinsiu, bet dar ne dabar.

– Pasidalink, kaip vyko kūrybos procesas: nuo ko viskas prasidėjo, ir kaip atsirado Pingvinas lituanicus – lietuviškas pingvinas?
– Idėja papasakoti pingvinų istorijas atsirado karantino metu – kai lankytojai negalėjo ateiti į muziejų, o muziejus ieškojo būdų pats „ateiti“ pas juos. Tuo metu ir kilo mintis užrašyti pingvinų istorijas ir jas įgarsinti. Muziejaus svetainėje patalpinti įrašai sulaukė susidomėjimo, o su juo atėjo ir siūlymas parašyti knygą apie pingvinus. Taip aš ir patekau į šias pinkles!
Tuomet reikėjo surasti bendrą, visas istorijas apjungsiančią, temą. Tada ir kilo mintis apie lietuviškumo paieškas, tuo labiau, kad tam tikri lietuviškumai jau seniai buvo pastebėti, o idėja apie muziejaus pingvinų identitetą nenauja. Vienas iš lankytojų dažniausiai užduodamų klausimų buvo: „Kokie tai pingvinai?“ Man niekada nesinorėjo vartoti žodžių mišrūnas ar hibridas – jie turi neigiamo atspalvio. Norėdamas atsakyti į šį klausimą, galėjau pasakoti ilgą istoriją apie pingvinų atsiradimą muziejuje, arba identifikuoti jų rūšį savaip. Taip mano pasakojimuose ir edukacijose atsirado terminas lietuviški pingvinai.
Rašydamas knygą, pradėjau giliau kapstyti tą mūsų pingvinų lietuviškumą: ar jų ypatingumas, gyvenamoji vieta ir „cepelinai“ yra pakankamas lietuviškumo įrodymas? Ir išvis – koks jis yra tas lietuviškumas? Tai man buvo viena įdomiausių rašymo dalių – atrasti tai, kas lietuviška ir patikrinti, ar tai tinka ir lietuviškiems pingvinams. Prisiminiau savo pastebėjimus bei stereotipinius pasakymus apie lietuvius, pradėjau klausinėti draugų, kolegų, kitų žmonių, su kuo jiems asocijuojasi lietuviškumas. Taip atsirado tokie bruožai kaip vaišingumas, buvo nustatyta mėgstama spalva.

– Kiekvienas rašytojas, kūrėjas turi savo įkvėpimo šaltinį – mūzą. Kas yra tavoji mūza?
– Turiu bent keletą mūzų ir keletą mūziukų. Didžiausi mūziukai yra mano vaikai, jiems ir skyriau šią knygą. Jie mėgsta gyvūnus ir knygas. O aš esu pakankamai egoistiškas, tad tuo pasinaudoju: norėdamas būti supertėčiu ir pamatyti jų akyse pasididžiavimo ir susižavėjimo blyksnį, turėjau parašyti knygą! Šeima skatino stengtis ir labai palaikė.
Dar viena mūza tai – atsakomybė. Kolegoms – kurie šiuo projektu, beje, tikėjo labiau nei aš – duotas pažadas parašyti knygą skatino stengtis iki galo.
Na, ir, žinoma, pagrindinis knygos herojus – pingvinas Rūkas. Man jis ypatingas. Dalyvavau jo gimime ir visame jo gyvenime. Esu jam dėkingas už daugybę gerų emocijų – reikėjo pamėginti atsilyginti.

– Ar kurdavai tam tikroje aplinkoje, o gal užsirašydavai kilusias mintis spontaniškai?
– Nebuvo kažkokio konkretaus rašymo ritualo, labiau spontaniškai užsirašydavau kylančias mintis. Toks ir buvo procesas. Daug metų stebėjimo, spontaniškų minčių gaudymas, rašymas be atokvėpio arba užstrigimas savaitėms be įkvėpimo. Draugų pagalba, kurie nebijojo pažerti pastabų ir galėdavo į viską pažiūrėti kitu, nešališku žvilgsniu. Šeimos palaikymas. Rezultatas išspausdintas – smagaus skaitymo ir pažinties su lietuviškiausiais paukščiais!

– Viktorija, Lietuvos jūrų muziejaus lankytojams esi pažįstama kaip dailininkė, iliustratorė sukūrusi ne vieną žaismingą personažą. O kaip save pristatytum pati?
– Esu Viktorija Ežiukas – kūrėja, iliustratorė, nuotykių ieškotoja.

– Kodėl Ežiukas – atskleisi paslaptį?
– Tai gana sena ir, šiaip jau, žiauroka istorija iš vaikystės.
Po mano langu gyveno ežiukas, kuris vieną dieną vos nenukando mano tėčiui piršto. Buvau gerokai išsigandusi, tad tėtis, bandydamas įrodyti, kad ežiukai nėra tokie žiaurūs, pradėjo kurti linksmas istorijas, pasakas ir anekdotus apie juos. Taip atsirado ežiuko personažas, kurį piešdavau, o su laiku ežiukas prigijo ir kaip pseudonimas.

– O kaip Ežiuko gyvenimo istorijoje atsirado Lietuvos jūrų muziejus?
– Esu grynakraujė klaipėdietė, tad nuo vaikystės mylimiausi gyvūnai buvo ruoniai ir pingvinai, kuriuos stebėdavau atvykusi į Lietuvos jūrų muziejų tiek su tėvais, seneliais, tiek su mokyklos ekskursijomis, kurios buvo gan dažnos.

– Ar prisimeni, koks buvo tavo pirmasis Jūrų muziejui sukurtas personažas?
– Tiksliai jau nebepamenu, bet greičiausiai tai buvo ruonis arba pingvinas! Labai džiaugiausi piešdama Jūrų muziejui iliustracijas įvairiems suvenyrams, atvirukams ir ženkliukams, ir vis pasvajodavau nupaišyti knygą apie pingvinus. Ir štai, viskas išsipildė!

– Kaip gimsta iliustracija? Ar turi kažkokią universalią darbo schemą, ar kiekvieną kartą tai savitas, unikalus procesas?
– Stengiuosi palaikyti rutiną, bet, kadangi nemažai keliauju, gana sunkiai pavyksta. Pastaruoju metu nepiešiu kasdien, taikausi prie aplinkybių, tad kūryba ištinka gūsiais. Dažniausiai viskas dėliojasi galvoje, greiti eskizai ir schemos, kurias suprantu tik pati, nugula į eskizų knygą, o, kai randu laisvo laiko – perpaišau, dėlioju kompiuteryje, spalvinu.

– Papasakok, kaip atrodo iliustratorės darbo diena.
– Dažniausiai dieną pradedu labai anksti, man patinka pabusti, kol visi aplinkui dar miega. Tada atrodo, kad turiu daug laiko tik sau. Man labai svarbu daug judėti, nes kitaip negalėsiu ilgai išsėdėti, tad dažniausiai po visų rytinių mankštų einu pasivaikščioti, o grįžusi, prie pusryčių stalo paskaitau knygą. Turiu kažką patirti ar naujo atrasti, prieš sėsdama prie darbo stalo. Kurdama eskizus turiu susikaupti – negaliu net muzikos klausytis. Nebent, perpaišant ir tobulinant piešinius galiu fone kokį filmą įsijungti, arba klausytis įdomių tinklalaidžių – jos dažniausiai būna apie ekstremalias keliones šiaurėje.

– Kas yra tavo įkvėpimo šaltinis – tavoji mūza? O gal jų, kaip ir Pavel, turi ne vieną?
– Mano mūza yra labai plati ir gan abstrakti. Man patinka keliauti, stebėti aplinką, susipažinti su naujais žmonėmis, būti gamtoje, patirti ir atrasti naujų dalykų, skaityti knygas, kurti istorijas, nuotykiauti, bendrauti, pabūti vienai. Mane įkvepia gyvenimas, tad stengiuosi jį vertinti ir gyventi taip, kad pati džiaugčiausi. Nuostabu, jei pavyksta nudžiuginti ir ką nors kitą. Gyvenimas man yra pats didžiausias įkvėpimo šaltinis, iš kurio kūryba išplaukia natūraliai, be didelių pastangų.

– Inga, esi „Pingvinas lituanicus, arba lietuviško pingvino istorija“ dailininkė, dizaino kūrėja. O kaip save pristatytum pati – kas esi?
– Esu kūrėja savo veiklose ir gyvenime, kuriame gražiai tarpusavyje susipynė knygų vaikams iliustravimas, grafinis dizainas, edukacijos, sveika gyvensena ir šeima.

– Papasakok apie knygos dailininkės darbą. Kaip gimsta kūryba?
– Knygos dailininkas mato knygos visumą dažniausiai dar gerokai anksčiau, nei knyga būna pradėta maketuoti.
Man visumą pamatyti padeda tuo metu visos įmanomos medžiagos apie knygą surinkimas. Kai matau tai, kas knygoje turėtų būti sutalpinta, pradeda gimti vaizdiniai kaip visus dalykus apjungti. Pamatau, kaip turi atrodyti knyga, kokį jausmą turiu perduoti, kaip apjungti skyrius, o juose – istorijos tekstą ir iliustracijas. Tada prasideda darbas – derinimai su iliustratoriumi ir leidykla. Ir, galiausiai, būdama ta, kuri į vieną visumą sujungia visų žmonių kūrybą ir mintis, atkeliauju iki vizijose matyto rezultato.

– O kaip tavo gyvenime atsirado Pingvinas lituanicus?
– Šis projektas mane pasiekė labai įprastais keliais – gavau laišką iš Lietuvos jūrų muziejaus, kviečiantį tapti knygos apie pingvinus dailininke. Suklusau, nes tema negirdėta, autorius taip pat, o Jūrų muziejui didžiausias simpatijas dar nuo vaikystės jaučiu. Sprendimą priėmiau perskaičiusi istorijos tekstą ir pasidomėjusi nauju negirdėtu rašytoju. Istorija man labai patiko, o tai, kad ją parašė visai ne rašytojas, o pingvinų draugas – biologas-gyvūnų prižiūrėtojas, mane ypač sužavėjo.

– Kaip vyko darbas? Kas patiko labiausiai, o galbūt, atvirkščiai –  susidūrei su tam tikrais iššūkiais?
– Su Jūrų muziejaus komanda ir iliustratore Viktorija Ežiukas darbas ėjo nepaprastai sklandžiai. Atrodė, kad jau esame ne vieną knygą kartu sukūrę, dirbome vienodu rimtu, labai greitai pagaudavome vieni kitų mintis. Didžiausias iššūkis buvo knygos dizaino kūrimo pradžioje, kai bandžiau susidėlioti į vardinius katalogus atsiųstas įvairiausių pingvinų nuotraukas ir pažiūrėti, kiek kiekvienam skyriui turime nuotraukų. Surūšiavau vienaip, pasirodo, nepataikiau –  pusė pingvinų atsidūrė ne savo vardo kataloguose. Tuomet bandžiau taisyti padėtį. Vėl perdėliojau. Ir vėl nepataikiau. O taip atidžiai rinkau ir lyginau vieną pingviną su kitu! Tuomet paprašiau, kad pats Pavel surūšiuotų visas nuotraukas ir surašytų, kur koks pingvinas. Jis problemą, be abejo, labai greitai išsprendė!

– Ar darbo procese pavyko sužinoti daugiau apie pingvinus, o galbūt – kažko išmokti iš jų?
– Apie pingvinus sužinojau labai daug! Žinoma, daugiausia apie tuos, kurie gyvena Lietuvos jūrų muziejuje. Jie man tapo labai savi. Kai knyga buvo išleista, nuvykau į Jūrų muziejų ir gyvai jų aplankyti. Norėjau visko jų išklausinėti: „Kaip tau einasi, Rūkai?“, „Ar žiemą patyrėte nuotykių?“, „Kiek kiaušinių padėjote?“

– Kas darbo procese tave įkvepia, motyvuoja? Ar turi savo mūzą?
– Mano mūzos yra žmonės, su kuriais dirbu, ir jų kūryba.
Geri tekstai ir gražios iliustracijos įkvepia, o kūrybinė knygos komanda gali tą įkvėpimą dar labiau sustiprinti.

Tekstas: Jolanta Intejeva
Nuotraukos: Alfonsas Mažūnas, Lietuvos jūrų muziejaus archyvas, Pavel Kulikov, Simona Mikalkevičiūtė, Viktorija Ežiukas