BIOLOGAS SAULIUS KARALIUS: „LEISKIME DAUGIAU LAIKO GAMTOJE, MATYKIME JOS GROŽĮ!“

Nors už lango – kalendorinė žiema, netrukus visus įtrauksianti į švenčių gūsį – mes kviečiame stabtelti, išsivirti puodelį kavos ir skaityti naujausią tinklaraščio įrašą!
Apie meilę gamtai, darbą muziejuje, dailininko gyslelę šiandien kalbiname Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėją, biologą Saulių Karalių, kurį dažnai vadiname žmogumi orkestru, nes jis – ir biologas, ir ornitologas, ir gamtos dailininkas. 
Tikimės, kad šis pokalbis Jus įkvėps pažinti, mylėti gamtą, mus supančią aplinką dar labiau.
Gero skaitymo! 

– Laba diena, Sauliau, kaip prisistatytumėte? 
– Pristatyčiau save kaip žmogų, žvelgiantį į pasaulį atviromis akimis. Juk jis toks įdomus, bet kartu ir neaprėpiamai platus. Todėl kartais tenka susiaurinti akiratį iki to, kas labiausiai įdomu. Ne paslaptis, kad mane ypatingai žavi mus supanti gamta. Mano galva pilna visokiausių paukščių, žuvų, žinduolių, vabzdžių ir kitų gyvybės formų lotyniškų pavadinimų – po kiekvienu jų slepiasi nepaprastas gyvio pasaulis.

– Kuo svajojote būti užaugęs? 
– Gimiau ir augau kaime – poetų ir rašytojų apdainuotame Anykščių krašte. Nuo pat mažų dienų, kiek save prisimenu, didžiąją laiko dalį leisdavau lakstydamas paskui drugius ir paukščius, stebėdamas sugaudytus buožgalvius, karosiukus bei kitus mažus kūdros gyventojus. Vakarais smalsiai stebėdavau aplink trobą skraidančius šikšnosparnius, klausydavausi paslaptingų naminės pelėdos ūbavimų.

Kai pramokau skaityti, tikru atradimu tapo nedidelėje, a.a. Tėvelio bibliotekėlėje aptiktas lobis – profesoriaus Tado Ivanausko „Lietuvos paukščiai“ tritomis, kurį iki šiol turiu išsaugojęs. Knygos buvo slepiamos didelėje, po lova pakištoje, namų darbo skrynioje, kurią penkerių ar šešerių metų vaikui ištraukti buvo nemenkas iššūkis.

Tėvelis labai brangino savo knygas, tad jas vartydavau slapčia – kai jo nebūdavo namuose. Kiek paaugęs, dažnai iš jo išgirsdavau įdomių pasakojimų iš paukščių gyvenimo, o žiemą jis padėdavo atpažinti į lesyklą atskrendančius sparnuočius. Taip man atsivėrė nauji vartai į paukščių pažinimo pasaulį.

Nuo tada, stebėdamas gamtoje nematytą paukštį, visuomet stengdavausi pagal prof. T. Ivanausko knygose aprašytus požymius ir piešinius nustatyti jo rūšį. Apie žiūronus tais laikais galėjai tik pasvajoti, tačiau juos atstojo žvitrios – kaip paukštvanagio – vaiko akys.
Kai pradinėse klasėse mokytoja klausdavo, kuo vaikai svajoja tapti užaugę, dažniausiai girdėdavosi atsakymai: kosmonautais, traktorininkais ar pardavėjais. Aš nedvejodavau ir sakydavau – būsiu kaip Tadas Ivanauskas. Garsiu profesoriumi netapau, bet iki šiol bene geriausiai pažįstu ir, žinoma, labiausiai mėgstu paukščius.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelionė Lietuvos jūrų muziejuje? Kaip viskas keitėsi?
– 1978 m. baigęs biologijos studijas Vilniaus universitete, turėjau likti Gamtos fakulteto Zoologijos katedroje, tačiau likimas susiklostė taip, kad atsidūriau Klaipėdoje, kur kaip tik kūrėsi Jūrų muziejus ir akvariumas. Jam reikėjo jaunų specialistų biologų. Tuometinių muziejaus vadovų paskatintas, atsidūriau tolimoje ir atšiaurioje Klaipėdoje. Su laiku apsipratau ir su vėjais, ir su uostamiesčiu. Supratau, kad bus nelengva, tačiau viliojo darbas muziejuje, ir štai – jau daugiau nei 40 metų esu čia, vadovauju Akvariumo ir jūrų gamtos skyriui. Po prieš aštuonerius metus įvykdytos Akvariumo rekonstrukcijos padaugėjo iššūkių, bet darbas tapo daug įdomesnis.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 
– Mano darbo diena skiriasi nuo tikrų muziejininkų, nes gyvūnai – žuvys bei bestuburiai –kasdien reikalauja nuolatinio dėmesio. Nuolat tenka stebėti, kad jie būtų sveiki ir sotūs, kad būtų optimaliai užtikrinami jų gyvybiniai poreikiai. Akvariumo ekspozicija reguliariai pildoma naujais gyvūnais iš tolimų jūrų koralinių rifų, Baltijos jūros, Atlanto vandenyno bei vietinių Lietuvos vidaus vandenų. Kartu dirba šauni profesionalių biologų komanda, kuriems esu dėkingas už meilę ir atsidavimą gyvūnams. 

– Kokių nuotykių pasitaiko tokiame neįprastame darbe? Esate atsakingas už Lietuvos jūrų muziejaus akvariumus (jų kolekcijas ir kt.).
– Dirbant su gyvūnais tikrai pasitaiko įvairių nutikimų. Per netrumpą darbo patirtį su gyvūnais jų buvo visokių – ir liūdnesnių, ir linksmų. Prisimenu vienus pirmųjų savo darbo muziejuje metų, kai akvariumo karantine auginome neseniai gautą dėmėtąją mureną iš Karibų jūros.
Vieną dieną atvyko televizijos žurnalistai – norėjo nufilmuoti įdomesnius akvariumo darbo momentus. 
Kaip tik ruošėmės perkelti plėšrią mureną į akvariumą – pamaniau, kad televizijos žiūrovams bus įdomu pamatyti, kaip ji keliauja į naujuosius namus. Kad nesužeistume žuvies, karantinio akvariume įvarėme ją į skylėtą polietileno maišą. Atrodė – geniali mintis! Pamažu iškelsime maišą – per skylutes išbėgs vanduo, žuvis liks minkštame maiše ir per kelias minutes ji jau plaukios naujame akvariume.
Tačiau realybė buvo kiek kitokia. Iš pradžių viskas klostėsi, kaip ir buvo sumanyta, bet neįvertinome murenos labai aštrių dantų – benešant ji prarėžė maišą ir, o siaube, filmavimo metu šleptelėjo ant betoninių grindų. Buvo ir vargo, ir streso, kol ją vėl įkėlėme į plastmasinį kubilą.
Žinoma, tais laikais viskas turėjo atrodyti gražiai, tad šio nuotykio su murena per televiziją niekas taip ir nepamatė.

– Šiame darbe esate ne vienas – dirba visa komanda. Koks yra Jūsų tarpusavio ryšys, kaip pasiskirstote darbus?
– Akvariumo komandoje nuo pat jo atidarymo 1979-ųjų pradžios dar tebedirba nenuilstančios Irena ir Alma, tapusios lyg mamos jaunai ir ambicingai jaunųjų ichtiologų komandai: juos pagloboja, kai reikia – pabara ar kitaip pakontroliuoja. 
Gyvūnai kasdien reikalauja ne tik nuolatinio dėmesio bei priežiūros, bet ir meilės, be kurios apskritai neįsivaizduoju darbo su gyvūnais. Pagarba ir tarpusavio supratimas padeda kurti tvirtą komandos ryšį. Tai labai padeda darniai atlikti kasdienius darbus, o jų – tikrai nemažai: sintetinio jūrinio vandens gamyba, gyvybės palaikymo sistemų priežiūra, pašarų ruošimas ir gyvūnų šėrimas, nardymas akvariumuose, atliekant povandeninius valymo darbus ir kt.

– Ką Jums gyvenime reiškia gamta? Jūs – ne tik biologas, ichtiologas, bet ir ornitologas, o taip pat ir gamtos dailininkas. 
– Kaip jau minėjau, nuo mažų dienų intuityviai žinojau, kuo būsiu. Gamta, matyt, buvo mano genuose. Neįsivaizdavau kitokio kelio. Kaip ir dauguma vaikų, mėgdavau piešti įvairius gyvūnus, o mokykloje – šaržuoti klasės draugus. Taigi polinkis piešti, regis, buvo tarsi užkoduotas, nes ir anksti žuvęs a. a. dėdė Jonas dar Smetonos laikais buvo pripažintas liaudies meistras.
Vėliau piešimą buvau ilgam primiršęs, tačiau kartkartėmis vis tiek pabandydavau popieriaus lape pavaizduoti vieną ar kitą gyvūną. Vieną tokį bandymą, jau studijuojant Vilniaus universiteto Gamtos fakultete, pastebėjo a. a. profesorius Ričardas Kazlauskas. Tuo metu jis brandino idėją išleisti nedidelę knygelę apie saugotinus gyvūnus, tad pakvietė mane pabandyti iliustruoti šį leidinėlį kartu su savo žmona, profesionalia dailininke Diana.
Taip 1979 metais dienos šviesą išvydo pirmoji knygelė „Jie neturi išnykti“, prie kurios prisidėjau savo dar labai netobulomis įvairių gyvūnų iliustracijomis. Esu savamokslis – nesimokiau tapybos paslapčių pas pripažintus dailininkus. Tos paslaptys pamažu atsiskleidė žavintis garsių pasaulio animalistų darbais ir pačiam stengiantis atrasti būdus, kaip tapti bent šiek tiek į juos panašiu.

– Jūsų piešti Baltijos jūros gyvūnai įkvėpė sukurti ir suvenyrinių ženkliukų liniją. Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kuo šie gyvūnai ypatingi, svarbūs Baltijos jūros ekosistemai? 
– Išties, nesūrioje ir šaltoje Baltijos jūroje, palyginti, tarkime, su Šiaurės jūra, gyvena gana nedaug vandens gyvūnų rūšių. Didelė antropogeninė tarša kelia grėsmę daugeliui iš jų, todėl suvenyriniuose ženkliukuose pavaizduoti ir retai mūsų pakrantėse sutinkami gyvūnai – jūros kiaulė, perpelė ar jūrinė plekšnė. Taip pat čia rado vietą svarbi Baltijos jūros verslinė žuvis – menkė, kurios žvejyba dėl populiacijos pergaudymo šiuo metu yra uždrausta, siekiant atkurti išteklius – kad ši žuvis vėl dažniau pasirodytų ant mūsų stalo. Medūzos ir dvigeldžiai moliuskai – širdutės – yra neatsiejama jūrinės ekosistemos dalis.

– Ką labiausiai norėtumėte perduoti muziejaus lankytojams, mūsų planetos gyventojams apie gyvūnų gerovę ir atsakingą elgesį su gamta? 
– Norint atsakingai elgtis gamtoje – visų pirma – reikia stengtis nors minimaliai ją pažinti. Čia ypatingai prisideda ir Lietuvos jūrų muziejus, pristatydamas patrauklias jūrines ekspozicijas, aplinkosaugines priemones, edukaciją. 
Leiskime kartu su vaikais daugiau laiko gamtoje, matykime jos grožį. Ypač jaunimui linkiu niekada nesustoti stebėti(s) ir žavėtis gyvąja aplinka. Šiame išmaniųjų telefonų ir kompiuterių amžiuje – tai tikra prabanga, todėl mėgaukitės ja kiekvieną dieną. Matykite, kaip teka saulė, skleidžiasi gėlės žiedas, skraido nuostabių spalvų drugys. Girdėkite, kaip gražiai pavasarį čiulba paukščiai ir kaip maloniai čiurlena upelis. Tada neišvengiamai širdyje nubus ir nurimti neleis labai geras gamtos pažinimo jausmas.